Antropologė, Browno universiteto profesorė Ieva Jusionytė kelerius metus JAV–Meksikos pasienyje savanoriavo kaip paramedikė ir ugniagesė. Jos etnografiniame tyrime Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV–Meksikos pasienyje (išleido leidykla LAPAS, knygą iš anglų k. vertė Mantė Zagurskytė-Tamulevičienė) siena tampa pagrindine personaže, o gyvenimas pasienyje – knygos veiksmo scena. Iki paskutinio puslapio išlaikydama trilerio įtampą autorė pasakoja apie abipus sienos dirbančius gelbėtojus, kas dieną ieškančius pusiausvyros tarp valstybės saugumo politikos ir mirtiname pavojuje atsidūrusių migrantų gelbėjimo etikos.
Knygos Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV–Meksikos pasienyje pristatyme, vykusiame Vilniaus knygų mugėje, apie savanorystę pasienyje, migracijos iššūkius bei visuomenės žvilgsnį į sieną taikos ir karo sąlygomis kalbėjosi knygos autorė Ieva Jusionytė, VU TSPMI direktorė, politologė Margarita Šešelgytė, politikos antropologas Arvydas Grišinas, diskusiją moderavo žurnalistė Indrė Kiršaitė.
Politikos antropologas Arvydas Grišinas: „Skaitydamas jaučiausi kaip filme“
Ieva Jusionytė, Indrės Kiršaitės paklausta, kodėl neišsiteko mokslininkės rūbe ir jį kartais pakeisdavo į gelbėtojų uniformą, kalbėjo, jog savanore gelbėtoja, paramedike ir ugniagese tapo dar prieš imdamasi mokslinio tyrimo, o rašydama knygą bandė suderinti abu šiuos vaidmenis.
Knyga Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV–Meksikos pasienyje pirmiausia buvo išleista anglų kalba. Ieva Jusionytė pasakojo: „Knyga pasirodė 2018 m. JAV, kai prezidentu buvo Donaldas Trumpas, tad sienos tema buvo labai aktuali. Knyga peržengė universiteto ribą ir pasiekė plačiąją visuomenę – knygai buvo skirta daug dėmesio žiniasklaidoje, parašyta daug apžvalgų, nors ji buvo išleista akademinės leidyklos. 2020 m. knyga apdovanota JAV darbo antropologų asociacijos prizu.“
Politikos antropologas Arvydas Grišinas teigė, kad ši knyga praturtina ne tik Lietuvos antropologijos tyrimų lauką, bet ir mokslinio teksto skaitymo patirtį: „Skaitydamas jaučiausi kaip filme, regis, vietomis net užmiršau, kad tai lietuvių mokslininkės, atliekančios labai rimtą tyrimą, darbas. Viską, apie ką rašo Ieva, skaitytojas gali išvysti, o toks skaitytojo gebėjimas natūraliai nukeliauti į pasakojimo erdvę liudija teksto kokybę.“
Politologė Margarita Šešelgytė teigė besižavinti autorės gebėjimu lengvai rašyti apie sudėtingus dalykus: „Man knyga labai patiko ir privertė susimąstyti apie saugumą. Sienos gali būti vertinamos labai įvairiai, pavyzdžiui, kaip fizinis, socialinis ar politinis konstruktas. Tarptautinių santykių istorijoje jos taip pat gali įgyti įvairiausių reikšmių – prisiminkime geležinę uždangą Šaltojo karo metais arba Lietuvos ir Baltarusijos pasienio atvejį, kai sienos nebuvo ir ką mums tai reiškė. Yra tokių erdvių, kur sienų nėra, – tai kibernetinė erdvė, kurioje valstybė tarsi praranda galią kontroliuoti ir priimti sprendimus.
Kyla klausimas – kas mūsų laukia pasaulyje, kuriame nėra sienų? Sakyčiau, kad sienos funkcija yra užtikrinti saugumą, o tai – labai svarbi vertybė, tačiau, kalbant apie saugumą šiandieniniame kontekste, egzistuoja viena labai rimta dilema: saugumas versus laisvė ir žmogaus teisės. Man ši knyga yra apie tai – kur mes brėžiame ribą? Kiek mums svarbus saugumas ir kiek savo laisvių ir humaniškumo mes esame pasirengę aukoti dėl saugumo?“
Siena – saugumo garantas, įrankis ar simptomas?
Pasak Ievos Jusionytės, sienos statomos vis sparčiau: Šaltojo karo metais buvo vos keliolika fizinių sienų, dabar – virš septyniasdešimt. Visgi, autorės teigimu, sienos kaip barjerai yra veikiau simptomas ir neveikia kaip sprendimas: jos nesustabdo migracijos, karo, terorizmo, kontrabandos, tik nukreipia ar sulėtina procesus, suteikia netikrą saugumo jausmą.
„Sienas statome, nes bijome, ir manome, kad tai yra lengviausias būdas apsisaugoti. Bet sienos neapsaugo, nė viena siena neapsaugotų puolamos šalies nuo karo, galbūt pakreiptų karą kita linkme arba sulėtintų, bet karas vyksta ne dėl užtvaros trūkumo. Valstybių stiprybė priklauso nuo žmonių, pasiryžusių ginti savo šalį, tapatybę, vertybes, laisves“, – kalbėjo Ieva Jusionytė.
Šiai minčiai pritarė ir Arvydas Grišinas. Mokslininko teigimu, sienos yra ne sprendimas, bet įrankis, kurį galima pasitelkti, kai yra sunku: „Situacijos siena nesprendžia, bet laikinai padeda. Didžiausia problema kyla tada, kai sienos pagrindu ima formuotis tapatybės. Žinoma, tapatybėms reikia ribų, bet jeigu jas skiria siena, kitas, esantis kitoje sienos pusėje, atsiduria lyg cistoje, kuri vis tiek vieną dieną pratrūks. Kliautis sienomis kaip sprendiniais yra pražūtinga.“
Vis dėlto politologė Margarita Šešelgytė akcentavo, kad sienų teikiamas saugumo jausmas ir tai, kad per jas galime save apibrėžti, yra reikalinga: „Siena ir identitetas yra labai artimai susiję. Mes statome barjerus, kad atsiribotume, bet barjerai didina atskirtį. Tačiau ar žmonės gali gyventi be sienų? Kokios jos bebūtų – fizinės, psichologinės, socialinės, politinės, – sienos skiria mūsų tapatybes. Mano manymu, didžiausia problema ta, kad sienomis dažnai manipuliuojama.“
Šiame santykio su kitu kontekste Margarita Šešelgytė pakomentavo ir migracijos klausimą: „Žvelgiant plačiai, mes neturime kultūros priimti ir bendrauti su kitu, tačiau yra labai svarbus politinis momentas, kai susiduriame su suginklinta migracija, vykdoma autoritarinio Baltarusijos režimo, kuri yra kaip hibrinio karo dalis. Kalbant apie migrantus, reikėtų klausti – ar mes pasirengę integruoti neturėdami patirties? Prancūzijoje visuomenė nesugeba absorbuoti atvykusių migrantų ir tada galimybė virsta iššūkiu.“