Puikus skaitinys tiems, kurie myli tenisą. Ir puiki galimybė visiems bent kiek labiau pažinti Lietuvos liūtą, kuris pasaulyje vis dar žinomas geriau nei Lietuvoje.

Tomas Ganusauskas apie „Brodvėjaus Vitą“

Mariaus Buroko „seismografas“ – taupus lyg išgyvenimo krepšys, kuriame yra viskas, ką norėtum pasiimti grėsmės minutę, jei tik spėtum.

Poetė, meno kritikė, eseistė Giedrė Kazlauskaitė apie „Seismografą“

Autorės kruopščiai surinkti ir su meile perteikti mašinistų, palydovių, darbininkų, vadovų pasakojimai sukrečia ir suteikia vilties. Skaičiau šią knygą užgniaužęs kvapą ir sugniaužęs kumščius.

Poetas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas apie „Traukinys atvyksta laiku“

Knyga apie šių dienų laiko dvasią – dideles ambicijas ir pamestą prasmės jausmą. Šiurkštų pasaulį, kuriame statymai dideli, o pralaimėjimo jausmas visuomet kažkur šalia.

Literatūros kritikas Audrius Ožalas apie „Tu kažką turi“

Mąstant antropologiškai viskas, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – tėvų ir vaikų santykiai, finansų rinka ar organų donorystė – atsiskleidžia kaip kultūriškai sąlygota ir dėl to tik dar labiau reikšminga.

Antropologė, dr. Ieva Jusionytė apie „Kaip mąstyti antropologiškai“

Knyga turėtų sudominti ir platesnę Lietuvos auditoriją, kuriai Klaipėdos ir „pajūrio“ pažinimas, pripažinkime, dažnai yra gana paviršinis. Gidas galėtų tapti puikia priemone tą pažinį pradėti gilinti“

istorikas dr. Vasilijus Safranovas apie „Klaipėda. Architektūros gidas“

Skaitydama šią knygą supratau, kad Gabija Grušaitė užrašė mūsų kartą – tą, kuri jau turėjo galimybę klajot po pasaulį, ir tą darė su didžiausiu troškuliu“.

Ieva Koncevičiūtė apie „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“

„Beprotiškų užmačių nesibodintis G. Perec suteikia skaitytojams aibę pasirinkimų, pagal jų svorio kategoriją. Šis idėjomis viešintis kūrinys gali būti ir gyvybingų biografijų katalogu, ir intelektiniu aktu, ir sąmoningai neįmanomu bandymu perprasti ir išrašyti patį gyvenimą“

Tomas Ramanauskas apie „Gyvenimas vartojimo instrukcija“

„Verčiant „Lolitą“ neapleido įspūdis, kad skaitau ne memuarus, o magiškojo realizmo literatūros kūrinį, kuriame išsilieja ribos, skiriančios tikrovę nuo fikcijos.

Aistis Žekevičius apie „Skaitant Lolitą Teherane“