Poilsiavimo tradicijų ištakos tarpukario Lietuvoje: Viltės Migonytės-Petrulienės knyga „Weekendų miestai ir priemiesčiai“

Kaip tarpukario Lietuvoje užgimė poilsiavimo kultūra ir kokios jos tradicijos gyvos šiandien? Apie tai – leidyklos „Lapas“ išleista dr. Viltės Migonytės-Petrulienės monografija „Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario (1918–1940) Lietuvoje“.

Knygos autorė, architektūros istorikė teigia, jog susidomėjimas Lietuvos kurortine architektūra ir smalsumas tyrinėti, kokiomis formomis ji skleidėsi tarpukariu, užgimė vaikystės metais Druskininkuose: „Mačiau, kaip keičiasi kurorto gyvenimas ir architektūra, kaip apleisti pastatai įgauna naują formą, kūną, gyvenimą.“ Autorė pripažįsta jaučianti skolą šiam kurortui, kadangi tarpukariu Lietuvai nepriklausę Druskininkai monografijoje išsamiau netyrinėjami.

Ši knyga kviečia susipažinti su kosmpolitiškais to meto Lietuvos kurortų miestais ir miesteliais, to meto reklamose vadintais „weekendais“ – nuo Birštono ir Palangos iki Aukštosios Panemunės, Likėnų, Lampėdžių ar Kulautuvos. Tarpukariu užgimusi poilsio kultūra ir architektūra pasakoja apie modernų miesto žmogų, čia randantį prieglobstį savaitgaliais po darbų.

Istoriniame architektūros tyrime atskleidžiamos to meto modernėjančios valstybės užuomazgos, susijusios su socialine gerove. Kurortų kultūra puoselėta siekiant pagerinti vietos gyventojų situaciją po Pirmojo pasaulinio karo. Sanatorijos ir kotedžai tarp pušų, ežerų ir upių įkurti nukentėjusiems nuo karo, tuberkuliozės ligoniams bei poilsio nusipelniusiems darbininkams. Jau tuomet tikėta gydomosiomis gamtos galiomis, tad žaliose, miškingose vietovėse ieškota žmogaus ir gamtos dermės. 

Knygos autorė, architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė, siekdama atskleisti kurortų miestų ir priemiesčių kūrimosi spalvingumą, kviečia skaitytoją pasivaikščioti tarp įsimintiniausių pastatų: „Tokie yra kurhauzai, vilos, sanatorijos ir gydyklos, taip pat rečiau šiame kontekste aptariami atsitiktiniai pramoginės ar komercinės funkcijos pastatai bei su jų atsiradimu ir gyvavimu susiję socialiniai, kultūriniai ir kiti akcentai.“

Monografijoje „Weekendų miestai ir priemiesčiai“ skaitytojai ras daugeliui iki šiol nematytų archyvinių nuotraukų iš privačių kolekcijų, architektūrinių brėžinių, planų bei ištraukų iš to meto spaudos, iliustruojančių kurortavimo kasdienybę, jau tada pradėtas formuoti ir iki šiol praktikuojamas sveikos gyvensenos tradicijas. Kai kurie reiškiniai atpažįstami ir šiandien.

Pavyzdžiui, specialiuose kurortams skirtuose leidiniuose greta modernių maudymosi kostiumėlių, konjako ir cigarų buvo reklamuojamos ir užsienietiškos prekės, tokios kaip šampūnas „Pixavon“, gėlių odekolonai „Triple-Extra“ ar šokoladas „Tobler“. Atskirai paminėti verta nuolatinius kurorto gyventojus, sezono metu apsigyvendavusius pas artimuosius ar rūsiuose ir užleisdavusius savo namus poilsiautojams. Skaitytojai knygoje ras ir daugiau tarpukario sąsajų su šiandiena. 

Knygos „Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario (1918–1940) Lietuvoje“ leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Leidinį galima įsigyti leidyklos LAPAS el. knygyne www.leidyklalapas.lt bei šalies knygynuose.