Pandemija keičia atostogų planus, tačiau tikrai ne tų, kurie yra pamėgę Kuršių neriją. Šiemet, kaip ir kasmet, jie važiuos į pajūrio, pamario ir smėlio kopų kampelius, kur juos aplankys geroji atostogų dvasia, kai, persikėlus į pusiasalį, visi rūpesčiai paliekami „kontinente“. Tiesa, šiemet poilsiautojai galės savo laisvalaikį praturtinti žiniomis apie Kuršių nerijos architektūrą ir pakeliauti su naujai išleistu Neringos architektūros gidu. Šiame tekste – trumpas ekskursas apie tai, kaip sovietmečiu Neringa tapo prestižiniu kurortu ir kaip čia susiformavo savita modernios regionalistinės architektūros srovė.
Sovietinio laikotarpio Kuršių nerijos istorija prasidėjo 1945 metais. Kaip ir visas Klaipėdos kraštas, per Antrąjį pasaulinį karą Kuršių nerija buvo nusiaubta. Istoriko Vasilijaus Safronovo tyrimai rodo, kad iki karo Nidoje, Preiloje, Pervalkoje ir Juodkrantėje buvo 1520 gyventojų, kurie 1944–1945 m. nuo artėjančios Raudonosios armijos evakuoti į Vokietijos gilumą. Tačiau po karo, 1945–1948 m., grįžo tik 13 proc. senbuvių, o pokario dešimtmetis buvo slogus ir skurdus. 1946 m. Kuršių nerija buvo įtraukta į pakrantės pasienio ruožą, kuriame šeimininkavo kariškiai, o naujakurių apgyvendinimas buvo susietas visai ne su vasarojimo, o pramonės sektoriumi – žuvininkyste. Kitaip tariant, į Kuršių neriją naujoji sovietų valžia žvelgė ūkiškai – čia planuota statyti žuvies apdirbimo įmones. 1945–1950 m. į Kuršių neriją kėlėsi naujakuriai, daugiausia rusakalbiai iš visos Sovietų Sąjungos (žvejai, mechanikai ir kiti darbininkai), kurie dirbo 1948 m. pradėtose kurti žvejų artelėse (kolūkiuose) „Pasienietis“, „Baltijos aušra“ ir „Neringa“.
Tik šeštajame dešimtmetyje į Kuršių neriją, kaip į galimą kurortinę zoną, dėmesį atkreipė profesinės sąjungos, kurios Sovietų Sąjungoje buvo atsakingos už masinį darbuotojų poilsį, poilsiaviečių statybą ir kelialapių skirstymą. Tuo metu populiariausias Lietuvos pajūrio kurortas vis dar buvo Palanga, o Nida laikyta apleistu kaimu, įdomiu nebent pavieniams menininkams. Tokį požiūrį stiprino ir sudėtingas susisiekimas, ir specialus pasienio zonos režimas, kai žmonių judėjimas buvo ribojamas. Vis dėlto Nida ir Juodkrantė po truputį ėmė dominti įvairių pramonės įmonių vadovus, o septintojo dešimtmečio pradžioje Kuršių nerijos populiarumas ėmė augti: 1964 m. buvo apie 22 tūkst. lankytojų, 1966 m. – jau apie 85 tūkstančius. Nidą pamėgo stovyklas čia rengę Lietuvos menininkai ir (kom)jaunimas, be to, Kuršių nerija pradėta naudoti ir reprezentacijai – čia vežtos užsienio delegacijos – vokiečiai (suremontuotas Thomo Manno namelis) ir išeivijos lietuviai. 1965 m. su didele pompastika Nidą aplankė Sovietų Sąjungą vizituojantis Jeanas-Paulis Sartreʼas su Simone de Beauvoir.
1958 m. Žemės ūkio statybos projektavimo institutui pavesta parengti Lietuvos SSR rekreacinės pajūrio zonos projektą, kuriam vadovavo patyręs prieškario architektas Steponas Stulginskis, dar 1933 m. baigęs Prahos technikos universitetą. Stulginskis pasiūlė poilsiavietes statyti ne išilgai pakrantės, o po miško parką išsklaidytomis grupėmis („lizdais“). Ši „lizdinė“ koncepcija tapo viso Lietuvos pajūrio vystymo pagrindu, galiojančiu iki šių dienų ne tik Kuršių nerijoje, bet visame Lietuvos Baltijos pajūryje. Kuršių nerijoje Stulginskis siūlė plėsti dvi esamas gyvenvietes: Nidą (iki 4 tūkst. poilsio vietų) ir Juodkrantę (iki 3 tūkst. vietų) bei sukurti dvi naujas: Agilą šalia Pervalkos (iki 3 tūkst. vietų) ir Naglius šeštajame kilometre nuo Smiltynės (iki 3 tūkst. vietų). Beje, Stulginskis pirmąkart iškėlė nacionalinio parko idėją, ir iš tiesų 1960 m. rugsėjį Lietuvos SSR Ministrų Taryba įsteigė Kuršių nerijos landšaftinį draustinį, tad visos naujos statybos privalėjo būti derinamos su gamtos apsauga (Kuršių nerijos miškai Lietuvos dalyje sudaro 7420 iš visų 9442 hektarų).
1961 m. pajūrio zonos projektavimą perėmęs Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Kaune architektas Vladas Stauskas siūlė poilsio namus statyti pajūrio, o ne pamario zonoje. Galvota net apie kilnojamųjų namelių miestelius, kurie kas kelerius metus persikeltų į kitą vietą, sudarydami sąlygas periodiškai atsinaujinti žaliajai dangai, apsaugant dirvožemį nuo trypimo. Kuršių nerijoje rekomenduota statyti pensionus, vasarinius viešbučius, pionierių stovyklas, turistines bazes, palapinių miestelius, kempingus ir panašias turistinio poilsio bazes. Visgi labiausiai paplito vasarinio viešbutinio tipo poilsiavietės. Tokiuose poilsio namuose atostogautojams buvo skiriamas tik kambarys (nuo mažo vienam žmogui iki didelio atskirai šeimai), o patogumai (dušai, tualetai ir virtuvės) buvo bendri, neretai įrengiami atskirame korpuse. Individualių vienos šeimos vasarnamių statybos Kuršių nerijoje atsisakyta dėl to, kad nebūtų eikvojama vertinga teritorija. Gamtosauginis statusas lėmė ir sprendimą nebeplėtoti automobilių kelių, naudoti tik esamus ir įrengti daugiau dviračių ir pėsčiųjų takų.
Siekiant planingai vystyti Kuršių nerijos kurortinę zoną, 1961 m. lapkričio 15 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė įsaką dėl respublikinio pavaldumo Neringos miesto įkūrimo sujungiant Juodkrantę, Pervalką, Preilą, Nidą ir buvusį girininko viensėdį Alksnynę. Naujai įsteigta Neringa buvo mažiausias (1500 gyventojų) ir ilgiausias (50 km) Lietuvos miestas. Šio miesto administraciniu centru, kitaip tariant sostine, tapo Nida. Tuo metu Neringos miesto gyvenvietės atrodė skurdžiai. Funkcionavo trys girininkijos, žuvų perdirbimo įmonė su rūkymo ir sūdymo cechais ir pramonine šaldykla Nidoje, tinklų taisykla ir du žuvų priėmimo punktai. Nebuvo krantinių, centralizuoto vandentiekio, kanalizacijos, dujų. Nidoje ir Juodkrantėje elektra buvo tiekiama tik po kelias valandas per dieną iš žuvies įmonės dyzelinių generatorių. Vykdomojo komiteto pirmininku paskirtam 24 metų Jonui Vaikėnui buvo duota užduotis iš apleisto užkampio sukurti Neringos kurortą. Naują miestą paskirta prižiūrėti Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus vyriausiajam architektui Gyčiui Tiškui, kuris nuo 1961 iki 1963 m. čia atvykdavo kartą per savaitę.
Architektūrinės plėtros etapą, prasidėjusį įsteigus Neringos miestą 1961 m. ir trukusį iki 1967 metų, simboliškai galima būtų pavadinti modernistiniu. 1963 m. Neringos miesto vyriausiąja architekte paskirta Liucija Šerepkaitė-Gedgaudienė, ką tik baigusi architektūros studijas Kauno politechnikos institute. Ji suprojektavo keletą elegantiškų modernistinių poilsiaviečių vaizdingose vietose (išlikusi vila „Kastytis“ ir šiek tiek transformuota vila „Pušelė“ Nidoje), kurios buvo mažaaukštės, medinės, su lėkštais šlaitiniais stogais, dideliais langais ir atviromis terasomis. Tai pačiais metais Kauno architektai parengė Nidos centro planą (projekto vyr. archit. Liuda Mažeikienė, archit. Algimantas Mikėnas), kuriame išskirtos keturios zonos: etnografinė, gyvenamoji, kultūrinė-administracinė ir buitinė-aptarnavimo. Dvi pastarosios sudarė vadinamąjį centrą, kuriame, pagal administracinių centrų projektavimo reikalavimus, reikėjo pastatyti buitinio aptarnavimo kombinatą su maisto produktų ir pramoninių prekių parduotuve (šie trys objektai sujungti į vieną laiptuoto plano pastatą, 1965); kultūros namus (pernai nugriauta „Agila“), restoraną su valgykla, prieplauką (Alfredas Paulauskas, 1964–1972), jachtklubą, parkavimo aikštelę, paštą ir katilinę. Centre numatyta pastatyti kelis trijų aukštų namus (Algimantas Mikėnas. 1969), 160 vietų bendrabutį ir 40 vietų viešbutį. Parengtas ir apželdinimo projektas (naudotas 22 augalų asortimentas).
Prie marių išlikusius aštuonis žvejų gyvenamuosius namus su ūkiniais pastatais planuota sutvarkyti ir paversti etnografiniu muziejumi. Šiame kvartale ketinta sukurti romantinę-muziejinę aplinką su pakrantėje laikomais žvejų laivais, džiūstančiais tinklais. Tai, kad etninė žvejų architektūra buvo suvokiama labai paviršutiniškai, liudija faktas, jog į etnografinę zoną ketinta įtraukti ir 1931 m. pastatytus jaunimo nakvynės namus – profesionaliosios (tiesa, tradicinio stiliaus) architektūros statinį. Toks Kuršių nerijos poilsiavimo tradicijos ignoravimas ir tik žvejų (tuo metu sovietų ideologų interpretuotų kaip darbo liaudies) paveldo išryškinimas buvo suformuotas būtent sovietmečiu ir išliko iki pat XX amžiaus pabaigos.
Tradicinės architektūros klausimas buvo aktualus ir sprendžiant Neringos architektūros ateitį. Siekdamas atkreipti dėmesį į Kuršių nerijos aplinką, architektas Vladas Stauskas 1962 m. surengė viešą diskusiją „Kokioje Neringoje norėtumėte gyventi – su daugiaaukščiais ar tradiciniais namais?“ Tai buvo svarbus momentas planuojant ateities architektūros kryptį, nes kurortinėje architektūroje tuo metu madingi buvo Juodosios jūros pakrantėse statomi daugiaaukščiai poilsio namų korpusai, o Neringoje prieita prie bendros nuomonės projektuoti žemus, su landšaftu derančius pastatus.
Didesnį rūpestį architektams kėlė kasdienio aptarnavimo objektai (pirties, pašto, valgyklos ar parduotuvės). Nors jie buvo pastatyti pagal individualius projektus, bet ilgainiui modernistiniai pastatai su lygiais fasadais, dideliais langais ir plokščiais stogais pradėti laikyti svetimkūniais. 1967 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ pasirodė „skaitytojo“ laiškas, kuriame kritikuota parduotuvės, kultūros centro, daugiabučių namų išvaizda. Pasak autoriaus, ji Neringoje netinka, nes „Kuršių nerija nesiderina su parduotuvėmis akvariumais“. Į tai Gedgaudienė atsakė, kad XX a. statyti „maisto parduotuvę-klėtį“ kažin ar tikslinga, juo labiau kad stiklinė vieno aukšto parduotuvė savo tūriu neišsiskiria iš aplinkos. Ši diskusija laikytina modernizmo ir regionalizmo susidūrimo pradžia.
Posūkis į regionalizmą siejamas su ilgamečio Neringos vyriausiojo architekto Algimanto Zavišos veikla (šiose pareigose dirbo nuo 1967 iki 1996 m., beveik 30 metų). Būtent aštuntajame dešimtmetyje Zaviša su bendraminčiais klaipėdiečiais architektais – Gyčiu Tiškumi, Ramūnu Kraniausku, restauratoriumi Vaidotu Guogiu – suformavo „neringiškos“ architektūros stilių. Jame nėra tiesmuko sekimo etnografiniais motyvais, o „vietos dvasią“ naujuose pastatuose perteikia tradicinės aplinkos interpretacija ir naujų formų sintezė. Zaviša rašė: „Pagaliau nusprendėme: ribotas pastatų aukštis ir tūris, smaili stogai, geltonos, raudonos plytos ir šiek tiek medžio. Tai komponentai, kurie ir sudaro architektūrinio sprendimo visumą.“ Jo suprojektuoti poilsio namai „Guboja“ išaugo palei marias Nidoje, „Pilkopė“ – Juodkrantėje. Tiškus suprojektavo modernaus regionalizmo pavyzdžiu tapusį Vykdomojo komiteto pastatą Nidos centre (dabartinė savivaldybė), o Guogis, kuriam artimesnė buvo etnografijos interpretacija – poilsiautojų pamėgtus pastatus nendriniais stogais „Ešerinę“ Nidoje ir poilsio namus „Dainava“ Pervalkoje. 1987 m. pamėginta taisyti septintojo dešimtmečio „klaidas“ – pirmasis daugiabutis namas atnaujintas ant plokščio stogo užstatant dviejų tarpsnių šlaitinius čerpių stogus.
Zaviša nuogąstavo, kad Kuršių nerija netaptų architektūrinių bandymų poligonu, todėl skatino tam tikrą atsargumą, tačiau įvairių organizacijų veržimosi į Kuršių neriją ir statybų bumo išvengti jam nepavyko. 1988–1991 m. Sąjūdžio metu ir atgavus nepriklausomybę prasidėjo atvira Neringos urbanizacijos kritika tiek aplinkosaugos, tiek paveldosaugos aspektais; piktintasi, kad Nida virstanti naująja Palanga. Kita vertus, prasidėjo privatizavimo, fragmentiškų remontų, dalinių rekonstrukcijų banga, kai kiekvienas savą plotelį, butą ar terasą tvarkėsi savaip, nederindamas nei su pastato visuma, nei su aplinka. Kai kurie gudruoliai pradėjo statytis garažų kompleksus, kuriems jau iš anksto buvo numatyta poilsio kambarių paskirtis. Architektūriniu akibrokštu tapo ir tuometinio miesto vyriausiojo architekto Ričardo Krištapavičiaus 1997 m. pasistatydintas namas saugomoje teritorijoje. Tuo pat metu buvo parengtas ir 1994 m. patvirtintas ypatingos reikšmės kraštotvarkos darbas – Kuršių nerijos nacionalinio parko generalinis planas (parengtas vadovaujant profesoriui Vladui Stauskui), kuris užbaigė ilgą sovietmečio Kuršių nerijos tvarkymo etapą. Per beveik penkiasdešimt metų teritorija pasikeitė iš esmės – nuo sovietinių žvejų kolūkių iki prestižinio kurorto su sunkiai valdoma plėtra.
Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė, leidinio „Neringa. Architektūros gidas“ (leidykla „Lapas“, 2020 m.) bendraautorė.